Pagaliau jaukiai įsitaisius po antklode ir šalia pasistačius šiltos arbatos puodelį galima prisiminti tą smagų savaitgalį, kurį drįsčiau pavadinti „ėjimą į Kalėdas“. O tokiai kelionei užteko vienintelės idėjos – „Davai, komanda, pasidarom žieminį žygį, su vienu ar dviem ekipažais (mašinų), palaipiojam kur? Gal dar ką nuveikiam?“, kuri galiausia virto ne tokiu mažu, trumpu ir šiltu, tačiau neabejotinai bent šiek tiek, kuriam laikui įspūdžių palikusiu žygiu.
9-ta valanda ryto. Didžioji dalis dalyvių susirinkusi autobusų stotyje jau trypčioja nesulaukdami autobuso. Kiti – vis dar laksto po parduotuves ieškodami kalėdinių kepuraičių, kurių neradę nusprendžia tapti kalėdiniais briedžiais (iš tiesų, tai kalėdiniais elniais J). Tačiau netrukus visi smagiai čiauška autobuso, kuris palengva važiuoja į Rūdninkus, gale. Kas apie Stokę – kaip sportinės mados ekspertą, rengiantį visus žygeivius, kas apie po langais miegantį benamį, kas apie Čepo draugų pasirinkimą – „Tu turi makaronų? Būsi mano draugas.“ J Ir jau tada pasidarė aišku, kad nesvarbu kas bus, bet kompanija tikrai smagi. O ko daugiau reikia?
Taip smagiai šnekučiuojantis net nepastebėjome kaip atsidūrėme „STARTE“. Išsikeberioję iš užklimpusio autobuso, šiek tiek pasikeitę „kailiukus“, užsukę į vietinę krautuvėlę pajudėjome planuotu maršrutu. Neabejotina – 11-ka apsimuturiavusių meškiukų su didelėm kuprinėm ant pečių tikrai traukė vietinių gyventojų dėmesį. O kur dar iš kuprinės kyšantys ragai ar ant kaklo apsukta raudona senio kepurė? Ir per „tooookia pūgą“ pėdinantys į mišką. Tačiau palengva tolstant nuo miestelio mažėjo ir „didžioji pūga“, ir smalsuolių žvilgsnių, taip pat kaip ir dalyvių „papildomų sluoksnių“.
„STOP. Teritorijoje vyksta šaudymo pratybos. Eiti draudžiama“. Argi mums tai argumentas? Ne! Lygiai taip pat, kaip ir nebaisus minom nuklotas laukas. Tačiau kur kas baisiau – pelkės. Čia ir prasidėjo tikrieji nuotykiai. Pirmi žingsniai drąsūs, tačiau pamačius geltonos spalvos sniegelį ir pajutus pro batus tekantį ledinį vandenį kai kurių drąsa ir ryžtas kur kas sumažėjo. Taigi, taip susidarė dvi komandos. Penki žmonės atsiskyrė nuo ėjusių per pelkes ir pasirinko kiek ilgesnį, tačiau ne tokį drėgną maršrutą, bet kaip ten sakoma? Viltis – durnių motina.
Nežinia kaip sekėsi pelkių mėgėjams, tačiau „sausuoliai“ patenkinti savo pasirinkimu ramiai žingsniavo miško takais. Karts nuo karto žvilgteldami į žemėlapius palengva judėjo link didžiojo Kernavo ežero. Pakeliui smagiai traškėjo medžių viršūnės, po kojomis girgždėjo trypiamas sniegas, pro šalį prabėgo bent pora stirnų. Kas iš kišenės išsitraukdavo saldainį, kas riešutėlį, kas šildė draugus arbata. Tačiau neužilgo ta „viltis“ likti sausiems ištirpo kaip sniegas, beveik tiesiogine šio žodžio prasme. Vandens augalai ir gelsvas vandenėlis po kojomis. Aišku – pelkės. Pradžioje atsargūs žingsniai galiausiai virto eiliniu klampojimu. Neišvengta ir didesnių sunkumų – klampiose balose/tešlose įstrigusių batų. Taip taip, ne vienas vos vos ištraukėme kojas, o kai kurioms teko batus kaip ropes raute išrauti. Tačiau neužilgo priėjome tą išsvajotąją stotelę, kurioje užsikūrę lauželį laukėme pelkių žmogeliukų. Šiek tiek užkandę, pasišildę kažkur toli išgirdome šūksnius. Suklusome. „Mūsiškiai“. Pagaliau, po kurio laiko vėl visi buvome drauge.
Pamažu pradėjo temti. Kelio dar daug. Todėl negaišdami laiko pajudėjome nuo ežero link galutinės „nakvynės“ stotelės. Intensyvi diskusija – eiti trumpiau, bet per pelkes, ar eiti beveik sausai bet gerokai ilgesnį atstumą – Čepo itin „demokratišku“ būdu buvo išspręsta J. Keli kilometrai pelkėmis tuo metu ne itin džiugino. Kupstai, nuo kurių vis „pasisekdavo“ nuslysti, medžiai, kuriuos peršokant įsmegdavai giliau nei tikėjais, upeliukai tarp pelkynų ir kitos kliūtys. Berods čia ir pirmi praradimai – pelkė pasiglemžė Donato telefoną. Kurį laiką dar tikintis išgirsti jo skambesį galiausiai nuspręsta, kad „auka“ negražinama. Tačiau – kaip apsidžiaugėme pajutę po kojomis kiek stabilesnį ir gerokai sausesnį pagrindą. Pagaliau nesvarumas, klampumas, vanduo baigėsi. Prasidėjo paskutinis žygio etapas iki stovyklavietės.
Vos išsukus iš miško tako į kiek didesnį kelią pastebėjome link mūsų judančią mašiną. Visi sustojome vienoje kelio pusėje. Iš lėto riedanti mašina net neketino mūsų pralenkti nepaklaususi ką mes čia veikiame. Įspėjimas „čia medžioja, atsargiai“ mūsų nė kiek negąsdino. Priešingai, panašu, kad mūsų pastebėjimai apie „naktimis medžiojančius tik brakonierius“ juos kur kas labiau nustebino ir išgąsdino. Todėl dar kiek palūkuriavę gerieji medžiotojai nurūko tolyn. O mes – tolyn link savo tikslo.
Slidinėdami keliu, brisdami per didžiules pusnis, stabteldami ant tiltelio, vėl priėję kiek drėgnesnes vietas, upelius galiausiai atėjome ten, kur pradėjome ruoštis nakčiai. Kas trypė sniegą palapinei, kas pajustė eglių šakas, kas kūrė laužą, o kas nešė vandenį būsimai vakarienei… Visi pavargę, sušalę, bet… Kad ir kaip ten būtų buvę, pagaliau visi prie gelsvai rausvai melsvai balto laužo. Aplinkui šniokščiant vėjui, pėdas kutenant ugnies liežuviams, virš galvos krentant žavingoms snaigėms atėjome į „Kalėdas“.
Neabejotinai vienas linksmiausių kalėdinių vakarėlių prasidėjo sulaukus Kalėdų senio, Kalėdų briedžio ir žaviai kandžios Snieguolės J. Maišas dovanų, eilėraštukai, dainelės, muzikavimas puodų dangčiais, špagatai ir kiti talentai skleidėsi tą vakarą miške. Tačiau bene įsimintiniausias Donato „ZUIKIS“. O jau kaip smagu buvo matyti taip gražiai vaidinantį žmogų, taip besistengiantį pavaizduoti zuikį, bet kur gi – visa kompanija „nesusipratėlių“. Ir tik kengūros keli šuoliukai visiems asocijavosi su zuikiu. Oi kiek juoko buvo! Kas sėdėjo, kas stovėjo – visi vos išsilaikė ant kojų.
Ir štai Kalėda išdalino dovanas, uždegė šaltąsias ugneles ir visi smagiai traukė „Kalėdinę“ dainą. Taip buvo sutikta artėjanti šventė.
Visiems apšilus, pasijuokus dalis su šypsenomis nužingsniavo link palapinės į šiltus patalus, kiti – liko sėdėti prie laužo. Toliau tęsėsi diskusijos apie įvairiausius dalykus, kiek rimtesnius ir mažiau rimtus. Bet tikriausiai vienas įdomiausių ir svarbiausių vakarinio/naktinio pasisėdėjimo akcentas – karštas alaus, medaus ir citrinos gėrimas. Primenantis imbierinę arbatą be imbiero. Gardu, šilta, net jauku. Netrukus visi pamažu sulindome į miegmaišius. Išsidrėbę didžiulėje palapinėje, įsitaisę šiltuose gultuose vieni glaudėsi prie kitų, kiti – choru traukė „Knarkalių“ dainą lengvai liūliuojančią likusius. Ramiai panirę į sapnų karalystę užbaigėme pirmąją žygio dieną.
Rytas. Už palapinės dideli vėjo gūsiai, braškantys medžiai liudijo apie mus pasiekusią pūgą. Vienas po kito, palengva kilome iš guolių. Sušalę, prisnigti batai sunkiai tilpo ant kojų, kaip ir nemaloniai pašalę rūbai nedžiugino besiliesdami prie kūno. Vargais negalais vėl visi susibūrėme prie laužo, papusryčiavome ir Čepo nuolatos skatinami susiruošėme kelionei.
Didžiulės pusnys, stiprus vėjas vertė iš kojų. Nepaisant to, pamatę medžiotojų bokštelį dalis žygeivių neatsispyrė pagundai palaipioti juo, nupiešti šalia sniego angelus ir taip pasidžiaugti kelione. Tuo tarpu didžioji dalis likusių pamiškėje nusprendė palengva judėti į priekį. Netrukus priėjus gyvenvietę aplankyti ir keli žmonės. Pienelis, šiltas, šviežus pienas. Retas kuris gyventojas laiko karvutę, tačiau užsispyrimas ir ieškojimas davė teigiamų rezultatų.
Taip klampojant per pusnis pasiekėme ir paskutinę stotelę. Deja, traukinys turėjo būti tik po daugiau nei dviejų valandų. Tuo tarpu – proga palaipioti. Palengva visi sugūžėjome į šalia esantį miškelį, kur prasidėjo virvės įtempinėjimo darbai. Siūbuojančiu medžiu lipantis Žilvinas, apačioje laukianti kompanija (Tatjanai taip ir nebuvo leista prisidėti prie virvės įtempimo J). Pasivaikščioti po mišką išrūkęs trejetuskas, prie medžio besiglaudžiantys žmonės, galiausiai – lauželis. Pagaliau – virvė paruošta – lieka leistis. Ne visi ryžosi šiam malonumui. Ne visi pajėgė. Vis dėlto, neabejotinai smagu buvo ir besileidžiantiems, ir stebėjusiems. Tamsoje ore kabančios švieselės priminė kalėdines pasakas. O jau Tatjanos nusileidimas! Neliko abejingi net vietiniai gyventojai. „Bijau! Nepaleisiu virvės! – Paleisk! Patrauk rankas! – Bijau! Aaaaaaaa!“ – ir štai, prie stotelėje likusių dalyvių prisijungė moteriškė, kuri išsigandusi klausė, kas ten miške vyksta? Sužinojusi, kad žmonės taip smaginasi, tik garsiai nusijuokė ir suabejojo mūsų sveiku protu.
Taip ir prabėgo tos kelios valandos. Atvyko traukinys. Visi subėgome į vidų ir džiaugėmės jausdami kaip šiluma glosto veidus ir rankas. Gaila – Čepo taip saugoti ir tausoti batų ledo bumbuliukai pamažu pradėjo tirpti. Didis praradimas. Vėl čežantys maišeliai su kūčiukais, saldainiais, sausainiais, įvairių arbatų pasiūla. Gera ir malonu.
Paskutinės akimirkos traukinių stotyje. Ramūs, su šypsenomis, paspaudę vienas kitam rankas atsisveikinome.
Neabejoju, kad daugiau ar mažiau, bet visiems ir visoms šis žygis paliko neišdildomų įspūdžių. Šaltis, pelkės, praradimai, atradimai, juokas… Ir dar daugiau. Džiaugiuosi, kad buvo proga kartu su šia kompanija nueiti iki Kalėdų.
Ta proga asmeniškai linkiu kiek šiltesnių švenčių. Jaukių akimirkų su pačiais artimiausiais žmonėmis.
Evelina Simanavičiūtė