Pagaliau jaukiai įsitaisius po antklode ir šalia pasistačius šiltos arbatos puodelį galima prisiminti tą smagų savaitgalį, kurį drįsčiau pavadinti „ėjimą į Kalėdas“. O tokiai kelionei užteko vienintelės idėjos – „Davai, komanda, pasidarom žieminį žygį, su vienu ar dviem ekipažais (mašinų), palaipiojam kur? Gal dar ką nuveikiam?“, kuri galiausia virto ne tokiu mažu, trumpu ir šiltu, tačiau neabejotinai bent šiek tiek, kuriam laikui įspūdžių palikusiu žygiu.

9-ta valanda ryto. Didžioji dalis dalyvių susirinkusi autobusų stotyje jau trypčioja nesulaukdami autobuso. Kiti – vis dar laksto po parduotuves ieškodami kalėdinių kepuraičių, kurių neradę nusprendžia tapti kalėdiniais briedžiais (iš tiesų, tai kalėdiniais elniais J). Tačiau netrukus visi smagiai čiauška autobuso, kuris palengva važiuoja į Rūdninkus, gale. Kas apie Stokę – kaip sportinės mados ekspertą, rengiantį visus žygeivius, kas apie po langais miegantį benamį, kas apie Čepo draugų pasirinkimą – „Tu turi makaronų? Būsi mano draugas.“ J Ir jau tada pasidarė aišku, kad nesvarbu kas bus, bet kompanija tikrai smagi. O ko daugiau reikia? Skaityti toliau →

Du ištvermės sporto mėgėjai (Robertas Giedraitis ir Gintaras Čepas) planavo per tris dienas dviviete baidare perplaukti visą Nemuno upę Lietuvos teritorijoje, apie  462 km.

Plaukimas prasidėjo  Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje. Šviežiomis jėgomis ir palankiu oru per pirmą dieną buvo įveikta 150 km per 17 val. Spėjome ne tik irkluoti, bet ir grožėtis nuostabia Nemuno gamta ir gyvūnija. Antys, gulbės, garniai, žuvėdros užtverdavo tai vėl atitverdavo mums vandens kelią, bebrai gasdindavo garsiai mušdami vandenį uodega, ūdra sumaniusi išsimaudyti nardė prie pat mūsų baidarės, krante vaikštinėjo pasiklydęs stirniukas.   Antrą dieną mus pasitiko lietus ir stiprus vakarų vėjas, Kauno marios pridėjo dar ir pusmetrinių bangų, kurios neleido užkaist. Antrą dieną įveikta tik Skaityti toliau →